Iš aukštybių į padugnes ir vėl atgal į paviršių. Taip būtų lengviausia apibūdinti alytiškės Renatos Jūrienės gyvenimą. Tik jos pavardę šiame mieste mažai kas žino. Užtat pasakius „Kolios boba“ ar „Kolios sugyventinė“ iškart visiems tampa aišku, apie ką kalbama. Tai - buvusi garsaus ansamblio „Nerija“ vokalistė, dainų konkurso „Vilniaus bokštai“ diplomantė, patyrusi viską: ir šlovę, ir nuopuolį.
Kolia - žinomiausias miesto keistuolis, nieko nestebinantis netikėčiausiais savo drabužių deriniais, garsiai besikalbantis pats su savimi, kaulijantis išmaldos užsikabinęs ant krūtinės lentelę, kurios vienoje pusėje surašytas graudus pagalbos prašymas, kitoje - užrašas„Pietų pertrauka“. „Su tokia lentele jis jau nebevaikšto. Atpratinau“, - juokiasi Renata. Tvarkinga, stilingai susišukavusi, skoningai pasidažiusi 51 metų moteris spindinčiomis akimis. Ar tai ji - Kolios sugyventinė? Ta pati, kuri kartu su juo rymodavo prie parduotuvių laiptų ir su neaiškiomis kompanijomis gerdavo parkuose ar kokiuose nors užkaboriuose?
Sunku patikėti. Greičiau tai moteris iš savo jaunystės - prieš keletą dešimtmečių garsaus ansamblio „Nerija“ vokalistė, dainų konkurso„Vilniaus bokštai“ diplomantė, gyvenimu besidžiaugianti, veikli gerai uždirbančio vyro žmona, dviejų dukrų motina. „Man teko patirti viską: ir šlovę, ir nuopuolį. Buvau atsidūrusi prie pat mirties, o dabar vėl kabinuosi į gyvenimą“, - Renata kalba taip paprastai, kad atrodo, jog kitoks jos likimas nė negalėjo būti.
Buvo tai buvo: Kolia, alkoholis, puotavimas ir po to užplūstantis pasibjaurėjimas savimi. Bet iš visur galima išlipti. Ir ji išlipo. Liovėsi gerti, susitvarkė ir pradėjo gėdytis Kolios. Nors su juo tebegyvena, nes neturi kur daugiau prisiglausti. „Jis visur tebenori eiti kartu. Ir šiandien veržėsi, o aš jam sakau:„Kolia, man gėda su tavimi vaikščioti. Anksčiau taip nebuvo, o dabar yra“. Tada jis pyksta, eina į savivaldybę ir skundžia, kad aš jį mušu, veju iš namų“, - pasakoja Renata mums susėdus lauko kavinėje. Jos balse - nei nuoskaudos, nei pykčio, nei savigailos. Tik atlaidus supratimas: taip jau yra.
Prisipažįstu, kad, eidama į susitikimą, sutikau Kolią, energingai žingsniuojantį, mosikuojantį rankomis ir piktai kažką burbantį. Renata, tai išgirdusi, tik atlaidžiai šypsosi. Kolia ją vadina savo žmona, bet niekada ja oficialiai nebuvusi moteris jau pora metų tokia net ir nesijaučia esanti - po to, kai metė gerti, pakeitė gyvenimo būdą, ir Kolią kaip vyrą atstūmė. „Kolios boba! Kaip reikėjo būti atbukusiai, kad iki to nusirisčiau“, - nuoširdžiausiai stebisi Renata.
Ji buvo pripratusi prie kitokio gyvenimo. Vienintelė dukra dar tris sūnus auginusioje kolūkio pirmininko šeimoje. Aktyvistė vidurinėje mokykloje, kurią baigusi greit pradėjo muzikinę karjerą - Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje besimokiusi Renata buvo pakviesta į „Nerijos“ ansamblį. „Dainininko Stasio Povilaičio žmona Birutė, kaip ir aš, buvusi kaišiadoriškė. Ji mane ir pakvietė į „Neriją“, - prisimena alytiškė.
Kolia - žinomiausias miesto keistuolis, nieko nestebinantis netikėčiausiais savo drabužių deriniais, garsiai besikalbantis pats su savimi, kaulijantis išmaldos užsikabinęs ant krūtinės lentelę, kurios vienoje pusėje surašytas graudus pagalbos prašymas, kitoje - užrašas„Pietų pertrauka“. „Su tokia lentele jis jau nebevaikšto. Atpratinau“, - juokiasi Renata. Tvarkinga, stilingai susišukavusi, skoningai pasidažiusi 51 metų moteris spindinčiomis akimis. Ar tai ji - Kolios sugyventinė? Ta pati, kuri kartu su juo rymodavo prie parduotuvių laiptų ir su neaiškiomis kompanijomis gerdavo parkuose ar kokiuose nors užkaboriuose?
Sunku patikėti. Greičiau tai moteris iš savo jaunystės - prieš keletą dešimtmečių garsaus ansamblio „Nerija“ vokalistė, dainų konkurso„Vilniaus bokštai“ diplomantė, gyvenimu besidžiaugianti, veikli gerai uždirbančio vyro žmona, dviejų dukrų motina. „Man teko patirti viską: ir šlovę, ir nuopuolį. Buvau atsidūrusi prie pat mirties, o dabar vėl kabinuosi į gyvenimą“, - Renata kalba taip paprastai, kad atrodo, jog kitoks jos likimas nė negalėjo būti.
Buvo tai buvo: Kolia, alkoholis, puotavimas ir po to užplūstantis pasibjaurėjimas savimi. Bet iš visur galima išlipti. Ir ji išlipo. Liovėsi gerti, susitvarkė ir pradėjo gėdytis Kolios. Nors su juo tebegyvena, nes neturi kur daugiau prisiglausti. „Jis visur tebenori eiti kartu. Ir šiandien veržėsi, o aš jam sakau:„Kolia, man gėda su tavimi vaikščioti. Anksčiau taip nebuvo, o dabar yra“. Tada jis pyksta, eina į savivaldybę ir skundžia, kad aš jį mušu, veju iš namų“, - pasakoja Renata mums susėdus lauko kavinėje. Jos balse - nei nuoskaudos, nei pykčio, nei savigailos. Tik atlaidus supratimas: taip jau yra.
Prisipažįstu, kad, eidama į susitikimą, sutikau Kolią, energingai žingsniuojantį, mosikuojantį rankomis ir piktai kažką burbantį. Renata, tai išgirdusi, tik atlaidžiai šypsosi. Kolia ją vadina savo žmona, bet niekada ja oficialiai nebuvusi moteris jau pora metų tokia net ir nesijaučia esanti - po to, kai metė gerti, pakeitė gyvenimo būdą, ir Kolią kaip vyrą atstūmė. „Kolios boba! Kaip reikėjo būti atbukusiai, kad iki to nusirisčiau“, - nuoširdžiausiai stebisi Renata.
Ji buvo pripratusi prie kitokio gyvenimo. Vienintelė dukra dar tris sūnus auginusioje kolūkio pirmininko šeimoje. Aktyvistė vidurinėje mokykloje, kurią baigusi greit pradėjo muzikinę karjerą - Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje besimokiusi Renata buvo pakviesta į „Nerijos“ ansamblį. „Dainininko Stasio Povilaičio žmona Birutė, kaip ir aš, buvusi kaišiadoriškė. Ji mane ir pakvietė į „Neriją“, - prisimena alytiškė.
Toliau Kauno dienoje
