Naktys...

...Vakarėja, lyg ir eilinė diena tarp daugybės praėjusių, lyg ir niekuo įpatingu nepažymėta
kalendoriaus lapelyje, tačiau kažkas ... kažkas visgi kitaip, kažkas verčia atsisukti atgal,
atsisukti ne vien todėl kad neįmanoma užtrenkti durų į praeitį, neįmanoma visko pamiršti,
be to ar verta?
Jau gerokas laiko tarpas praslinko nuo tada kai pirmą kartą pravėriau AA duris, pravėriau,
ir likau. Tuomet neturėjau didelių iliuzijų, norėjosi bent šiek tiek poilsio, nors trumpos pauzės
tarp to nesibaigiančio košmaro. Dar ir dabar, praėjus jau kuriam laikui, nejaukiai jaučiuosi
prisimines tuometinę savo būseną, ir manau tai lydės mane visada...
...Pažadino deginantis troškulys, tamsu, ranka inkstintyviai užčiuopia butelį, "Šiek tiek dar liko", šmėsteli mintis, kūnas akimirkai sustingsta, siurbdamas aštrų, balkšvai-drungną skystį, dar akimirka, karšta banga maloniai nudegina krūtinę, galva nebe tokia sunki, beveik tylu, girdžiu tik lengvą žmonos alsavymą.

" Kelintadienis šiandien? Nors argi svarbu, darbą vistiek praradau, velnias, reikėjo man čia "kabliuotis", o kas toliau?".

Staiga nudiegia aštrus supratimas,-aš likau vienas, nors šalia snaudžia žmona, girdisi vaikų alsavymas, visgi esu aš vienas su savo nenumaldomu troškuliu. Na žinoma, aš kaip visuomet atsigausiu, surasiu darbą, niekam daugiau, tik sau prisiekinėsiu jog nebegersiu, ir kaip ir daugybę kartų prieš tai ... Vėl.
Tas užburtas ratas varo iš proto, tokiais momentais apima neviltis, iškyla daugybė klausimų, kurie taip ir lieka neatsakyti.

Kokia gyvenimo prasmė?

Kaip jį pakeisti?

Žmogus juk turi turėti kažkokia, nors mažą priežastį, dėl kurios verta gyventi. Žaibiškai perbėgu mintimis praeitį, vaikų namai, internatas ...

Ir svajonės, svajonės, deja, taip ir neišsipildžiusios.
Gailestis suspaudžia krūtinę, gailestis praskiestas nuoskauda, kodėl?

Už ką man duotas toks gyvenimas?

Ne, savęs aš neteisinau, tik buvo nepakeliamai sunku suprasti, jog esu bevalis "minkštimas". Nelyginant paklydėlis naktyje karštligiškai ieškojau to žiburėlio, kuris išvestų reikiama kryptimi, ir nebe taip svarbu kiek tai užtruks, akimirką, valandą ar kankinamai ilgą naktį, galiausiai vistiek išauš diena.

Svarbiausiai yra noras kažką keisti...

...Prašvito, atėjo ilgai laukta diena, ir dar viena, ir dar...

Laikas apšlifavo daugybę praeities įvykių, tačiau tų siaubingų, persunktų neviltimi ir baime naktų aš nepamiršiu niekuomet, nepamiršiu, nes tai man primena, kas aš esu...

/Robertas/